Prieš daugelį metų, kai dirbau savanoriu ligoninėje, susipažinau su maža mergaite Liza, sirgusia reta, sunkia liga. Jos vienintelis šansas pasveikti buvo 5 m. brolio kraujas, kuris šia liga jau buvo persirgęs ir kraujyje buvo antikūnių, kurie galėjo kovoti su liga. Gydytojas paaiškino berniukui, ko iš jo reikia, ir paklausė, ar jis sutinka duoti sesutei kraujo. Jis nedvejojęs nė sekundės atsakė: „Jei tai išgelbės jai gyvybę, sutinku.“Kai vyko kraujo perpylimas jis žiūrėjo, kaip išblyškę sesers skruostai vėl rausta, ir šypsojosi. Paskui staiga nuliūdo ir paklausė gydytojo: „Ar aš greitai mirsiu?“ Pasirodo, berniukas manė, jog tam, kad išgelbėtų seserį, jis turės atiduoti visą kraują.